Gyvenimas

Kai nori pamatyti naujo filmo kelis epizodus, pažiūrėti, kaip jame atrodo aktoriai ir pan., trailer‘is - geras dalykas. Bet kartais…
Kartais nuo jo nukenčia filmas. Vieni į pusantros minutės trailer‘į sudeda visas įspūdingiausias filmo vietas, ir kai pamatai filmą, pasigaili, jog jį žiūrėjai. Kiti - padaro 2 ar net 3 trailer‘ius, per kuriuos pasižiūri puse filmo ar bent jau įsivaizduoji visą filmo eigą. Tada pradedi susimąstyti: gal iš vis jų nežiūrėti, o tik perskaityt filmo aprašymą (kuris irgi neužtikrina, kad filmas bus toks, kokį jį įsivaizdavai)?..
Kai seniai lauki kokio nors filmo (aš „Eclipse”), tai trailer‘is padeda patenkinti tavo smalsumą ir kažkiek anksčiau pamatyti bent kelias filmo akimirkas. Tada dar labiau pradedi laukti, kada pagaliau galėsi pamatyti filmą. Bet kai tie trailer‘iai ir šiaip visokios filmo ištraukos užtvindo internetą, tai pradedu jų nebežiūrėti, nes nemėgstu prieš žiūrint filmą, žinoti visą siužetą. Čia tas pats, kai kas nors, kas jau matė tą filmą, viską papasakoja arba bent pačias įdomiausias filmo vietas. Kai tiesiog nori sužinoti, apie ką tas filmas yra, mano nuomone, tikrai geriau skaityti jo aprašymą. Man taip nutiko su filmu „From Paris with love”. Nesakau, kad jis nepatiko, bet manau, kad būtų patikęs labiau, jei būčiau nemačiusi trailer‘io. Tikrai geras filmas, nenuobodus, nemažai veiksmo, gal viena vieta ir buvo nuspėjama (dėl pagrindinio veikėjo merginos), bet pabaiga netikėta. Pasižiūrėjus trailer‘į, įsivaizdavau, kad filmas bus šmaikštesnis. Bet tikėjausi kažko daugiau…

Ir ko tik nenutinka universitete per paskaitas, o ypač nuobodžias. Kadangi ateini į paskaitą vien iš įpročio ar bala žino ko, tai ir prisigalvoji visokių bajerių. Vienas iš jų piešimas: atspėk, kas pavaizduota? Viena draugė piešia vis kokius padarėlius, kurie net nepanašūs į tikruosius, tai ir spėlioji kas ten gali būti. Kita draugė labai gražiai piešia, tai mes interpretuojame jos piešinius pagal save, pavyzdžiui, ji nupiešė ežiuką rūke, o gavos: ežiukas rūke, nes apsirūkė Net kai aš piešiau paprasčiausius ornamentus, kur atrodo nieko juokingo nepadarysi, o gavosi iš pusapskritimių ir trikampėlių žuvelės, susilietusios nosimis Gražiai piešiančioji žada nufotkint mūsų piešinukus ir įdėti į facebook’ą, kad žmonės pamatytų, ką mifiečiai veikia per paskaitas Kai bus foto, įkelsiu, nes sunku apibūdinti, geriau pamatyti.

Be piešimo, užsiimamame moteriškais pomėgiais: iš senų laikų, kai žiūrėdavom muilo operas, dar atsimenam ispaniškų žodžių ir galvojam ką sakytumėm dėstytojui. Kadangi žinom tik populiariausius žodžius, tai gaunas labai juokingi sakiniai: te amo, žio soj embarasada, te lio churo… ir labai mėgstamas žodis porkė?!!!

Dar kartą į metus sumąstom per paskaitą pasifotkint: tai su mobiliuoju, tai su kompiuteriu.

Taip pat praverčia ir pažiūrėti radistų blogus. Kai išgirsti tokį komplimentą kaip: “X, kaip tu šiandien gražiai antakius susišukavai”, tai sumąstai tai pasakyti savo grupiokui (bet taip ir neišdrįsom pasakyt, nes būtumėm nesugebėjusios rimtai to pasakyt)…

Laukite tęsinio…

Mano nauji atradimai prasidėjo nuo mano aistų, t.y. muzikos ir filmų.
1. Netikėtai atradau anglų grupę „Muse”. Nors jau gan seniai dėl „Twilight” soundtrak‘o dainos „Supermasive blake hole” nusprendžiau parsisiųsti daugiau šios grupės dainų, bet taip ir neturėjau laiko jų perklausyt. Bet kai tai padariau, labai nustebau, nes radau labai daug gerų dainų. Tik kelios dainos iš visos diskografijos nelabai patinka. Tai negaliu jos atsiklausyti. Labiausiai patiko neįprastas vokalisto M. Bellamy dainavimas, jo labai platus diapazonas, ir nepaprastai geras grojimas ne vien su elektrine gitara, bet ir pianinu… O labiausiai patiko wikipedijoje rastas užrašas, kad jis yra pavadintas šių laikų J. Hendrix‘u.
2. Kadangi buvau (esu) apsėsta „Twilight” sagos, tai ieškojau gero tinklapio, kur rašytų naujienas apie ateinančias dalis „Eclipse” ir „Breaking Dawn”. Ir jį radau: http://www.team-twilight.com. Šiame tinklapyje ne vien naujienos apie šią sagą, bet ir apie visus filmų aktorius: kur kokiame filme dabar filmuojas, koks žurnalas apie juos parašė, kokiems apdovanojimams buvo nominuoti ir pan. Taigi kas domisi šiais filmais ir patinka jo aktoriai, tai tikrai verta apsilankyti.

3. Galiausiai suradau labai gerą komediją. Ji nėra nauja, bet tokios geros komedijos jau seniai nemačiau - „The Ugly Truth”. Geras filmas apie tai, ko nori vyrai iš moterų. Daug tiesos pasakantis filmas (bent mano nuomone).

O čia mano mėgstamiausios citatos iš „Muse” dainų:

„It’s a new dawn, it’s a new day, it’s a new life for me and I’m feeling good”;

„All the souls that would die just to feel alive”;

„How much pain has cracked your soul? How much love would make you whole?”

„You bully from a distance, your brain needs some assistance”;

„The bitterness inside is growing like the new born”…

Surasiu save, savo jausmus,
Iškrisiu rasa prie tavo namų.
Paskęsiu sapne ir tapsiu aušra,
Kuri kas rytą sveikins tave.

Gyvensiu lengviau, kaip žodžiai ryte,
Aplankę visus saulės rate.

Pametus svajas, ieškosiu savęs
Ir lietuje gyvensiu laše.
Darysiu geriau nei gali kažkas
Skraidyt migloje, palikęs kitus.

Sukursiu vaizdus, kaip liejas aistra,
Kursiu kažką tuščioj erdvėje.

2007 03 23

Ir vėl kilo minčių pažiūrėjus televizoriaus. Taigi šiandienos tema - laukimas. Laukimas ne dovanų, staigmenos, tūso, o mylimojo. Seriale buvo plėtojama tema ar lengva tapti tokia moterimi (aišku, galima pritaikyti ir vyrams), kuri laukia jo - laukia ištikimai, kantriai. Jei reikėtų atsakyti į šį klausimą man, tai būtų labai paprasta, nes jau esu patyrusi laukėjos dalią. Man laukti nebuvo labai sunku, nes laukio to, kurį mylėjau labiau negu bet ką kitą savo gyvenime, ir mąsčiau tik apie tą akimirką, kai būsim kartu. Tas mane palaikė ir nebuvo taip jau sudėtinga laukti. Būčiau galėjusi net tuos kelis metus išlaukti, kurių reikėjo. Bet mano istorija nesibaigė laimingai. Gali laukti kiek tik nori, bet jei kitas tavęs nelauks, jei jis bus per silpnas, per lengvai palaužiamas, nieko gero nebus. Laukime reikia dviejų. Nes kitaip ko laukti? Bet dabar ne apie tai.
Kaip nuspręsti, kad tikrai esi pasirengusi laukti jo, kad ir kiek būtų pagundų? Manau, kad reiktų atsakyti į kelis klausimus: ką tas žmogus tau reiškia? ar esi pasirengusi ištverti ilgesį, tas akimirkas, kai bus blogai, o jo šalia nebus? Ar manai, kad jo laukti verta ir per tą laiką nesusirasi geresnio? Ar tikrai tau jo reikia? Jei į visus klausimus atsakysi teigiamai, vis teik nereiškia, kad išlauksi. Gi niekad negali žinoti, ką darysi, kai ateis ta akimirka. Gali tik numanyti, bet kai ji ateis, gali atrodyti nebepakeliamas tas jausmas, kai tuo pačiu metu turi jį, bet ir jauties vieniša.
Papasakokite ką manote jūs? Ar yra tekę laukti?

Jau seniai nieko nerašiau, nes buvau labai užsiėmus ir nelabai laiminga, kad kas nors gero pasirodytų mano galvelėje. Bet norėjau pasidalinti ne savo rūpesčiais, o tokiais dalykais, kuriuos mėgstu daryti. Kaip jau tikriausiai pastebėjote - mėgstu kurti eiles/eilėraščius (nelabai žinau, kaip galima pavadint mano kūrybą) ir klausytis muzikos. Bet tai ne viskas.
Be eilių rašymo ir muzikos (nors tai susiję su muzika), mėgstu rinkti man patikusias frazes. Dažniausiai iš dainų. Kadangi knygų skaityti nesu mėgėja (labai bloga ypatybė), tai lieka dainos. Nors vieną kartą gerą frazę radau užrašyta ant stotelės sienos, dar esu išgirdusi per filmą, TV ir radusi viename straipsnyje, net vienoje knygoje. Dažnai jas galima pamatyti pas mane ant skype ar facebook‘e. Viskas priklauso nuo mano nuotaikos - kokia ji, tokie ir užrašai.
Dar kitas mano pomėgis yra kolekcionuoti gražius paveikslėlius, nuotraukas. Dažniausiai juos dedu ant dekstop‘o, kartais į skype ir, aišku, čia.
Taigi su visu šiuo gėriu noriu pasidalinti. Tai sumąsčiau, kad kiekvieno post‘o apačioje užrašysiu tuo metu mano jausmus atitinkančią frazę. O kol kas parašysiu kelias frazes, kurios man patinka.
Keletas apie meilę:

“My heart doesn’t belong to me, it belongs to you”;

„Įsimylėti - tai matyti visą pasaulį jo akyse ir jo akis visame pasaulyje” - išgirsta per televizorių;

„Akys - tai vartai į širdį, kur gyvena meilė”;

“Like voices in the rain,
Like a song without a name,
Like angel’s wings and whispering of love
We lost and found along the way”.

Keletas šiaip gražių:

„Dykuma - aikštinga moteris, neretai išvaranti žmones iš proto”;

“Some may say I’m a dreamer, well I’m not the only one” - minėtas anksčiau užrašas stotelėje.

Keletas pagal nuotaiką:

“Our scars remind us that the past is real.
I tear my heart open just to feel”;

„Tu pramerki akis ir matai, kad chuinia.
Tau užtenka tik to, kad esi, kas esi.
Tau pavyksta gyvent, tau pavyksta nevemt”;

“Endless days are haunting me
Open eyes and I can’t sleep
I need this now, rescue me.”

Pabaigai kai kas linksmesnio: „Moteriška mada - amžina moterų kova tarp akivaizdaus noro apsirengti ir slapto noro nusirengti”.

Čia tik maža dalis mano kolekcijos. Specialiai nerašiau kieno tai frazės. Gal kas žinot? Kurios iš jų patinka?

Kadangi esu dvynys, tai labai mėgstu pasikeitimus. Taigi pakeičiau blogo šabloną ir dabar jis atrodo žymiai gražiau :)))

Niekada nesitikėjau tapti barbe devyndarbe. Visada būdavau iš tų žmonių, kurie mėgsta turėti daug laisvo laiko, nieko neveikti, tiesiog būti su draugais ir pan. Bet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kai nusprendžiau pasikeisti. Užteko gyventi vien vienu dalyku (meile), sumąsčiau pagyventi dar ir KD. :DD Dabar turiu tiek daug veiklos (vien susirinkimai atima daug laiko), kad net nežinau kaip viską suspėti. Paskaitos, kursinis, KD, o dar ir gryžinėjimai namo, o kur dar asmeninis gyvenimas, kurio lyg ir nebūta… Bet tikrai nesiskundžiu. Niekad nesuprasdavau žmonių, kurie keistai jaučiasi, kai neturi ką veikti. Man viskas būdavo gerai. Tada galiu ramiai pažiūrėt TV ar pažaist kokį žaidimą. O dabar suprantu. Pačiai keista, kai nieko nereikia daryti, niekur nereikia skubėti. Vis tiek atrodo, kad turėčiau kažką daryti, veikti, o ne tiesiog ramiai žiūrėt serialus. Tik dabar norisi, kad diena ilgiau tęstųsi, nes ne viską spėju. Pvz., jau seniai noriu pavaikščiot po miestą ir fotografuoti (ypač, kai tik pradėjo kristi lapai, kai medžiai tapo spalvoti). Tai nėra laiko, tai oras ne koks. Vis tas Lietuvos pavasaris… Taip ir norisi kur nors, kur šilta ir galima pasimaudyti, ak, mano jūra (ilgesingas atsidusimas). Reikia sau pasižadėti nukeliauti jos aplankyti, tik nežinau kada, nes šį savaitgalį t.p. nebus laiko, nes reiks keliaut į kapus (aplankyti neseniai mus palikusios močiutės :*)…

Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, mano laikas kažkur pabėgęs (jau net bučiokė pastebėjo, kad manęs beveik nebūna). Na, po truputį pradėsiu pratintis prie naujo savo gyvenimo būdo, gal pradėsiu kaip nors viską spėt ir būti gera barbe devyndarbe :DDD

Kaip kartais spontaniški sprendimai atneša naudos… Papasakosiu kodėl šiek tiek apmirė mano blogas. Ogi viskas dėl spontaniško sprendimo: eiti į VU Karjeros Dienų organizatorių komandą. Kaip visada norėjosi ko nors naujo, dar nepatirto ir neišbandyto (reiks susidaryt kokį sąrašiuką, ką norėčiau patirti per gyvenimą :P). Taigi nieko per daug nesitikėdama ir iš pat pradžių realiai nieko ten neveikdama, nemaniau, kad viskas gali taip gerai pasisukti. Nors norėjau tik atrasti ką veikti, o ne šiaip tuščiai leisti savo laiką, bet gavau žymiai daugiau nei tikėjaus. Dabar jau pradedu suprasti, kad galiu gauti patirties ne vienoje srityje ir net galbūt susirasti draugų, kurie išliks ir po KD’10. Kadangi stengiuosi viską suspėti, tai ir blogui rašyti nebėra laiko (net visai buvau apie tai pamiršusi). Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad atradau gyvenime kažko daugiau nei vien antros pusės ieškojimas ir mokslai. Nors šis projektas tęsis tik iki kovo, bet manau, kad iš jo pasiimsiu kai ką visam gyvenimui.

P.S. Kitame post’e papasakosiu kuo buvo ypatingas praėjęs savaitgalis, po kurio gera nuotaika dar iki dabar tebekankina. :DD

Kaip kartais greitai viskas keičiasi. Vieną akimirką tu susižavėjusi kažkuo, galvoji kokia būtų nuostabi kažkieno pradžia, kaip viskas buvo nuostabu, o kitą… Kitą akimirką viskas pasikeičia. Supranti, kad nėra reikalo per daug užsisvajoti, kad nereikia per daug galvoti apie ateitį. Reikia būti dabartyje ir bandyti nesukti galvos dėl visokių niekų, ypač tokių kaip simpatija kitam. Vieną akimirką viskas būna nuostabu, kitą - atsiranda proto balsas. Kaip kartais jį norėtųsi išjungti, nes atrodo, jog tada viskas būtų paprasčiau. Gyventum svajonių ir vilčių pasaulyje, ir niekas tau nekuždėtų, kad viskas gali susiklostyti ne taip, nekiltų minčių, jog tokio dalyko kaip staigi trauka tarp dviejų žmonių negali būti ir t.t. Taip smagu būtų pastoviai būti linksmai, gerai jaustis tiek viduje, tiek išorėje. O tam tiek ne daug reikia, bent man, tik vieno dalyko. Bet pagrindinio, kurio labai sunku gauti ar pasiekti.

Visą savo gyvenimą galėčiau sulyginti su jūra, kurios be galo pasiilgau. Ji  būna visokia: rami, audringa, žavinga ir baugi. Viskas viename, kaip ir pas mane.